Profesorius habilituotas daktaras (technikos mokslai) Anupras Šlančiauskas gimė Šiaulių apskr. Meškuičių vls. Rudiškių k. Baigęs Joniškio vidurinę mokyklą, 1951 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą studijuoti pramonės šiluminę energetiką. 1956 m. su pagyrimu baigė studijas ir pradėjo dirbti Lietuvos MA Fizikos technikos institute (vėliau Energetikos ir elektrotechnikos institute), tik ką akad. Algirdo Žukausko įkurtoje Šiluminės technikos laboratorijoje, kuri ir buvo Lietuvos šiluminės fizikos mokyklos ištakos. Čia jaunas inžinierius šilumininkas ir pradėjo mokslinio tyrimo darbą, nors jo potraukį ir pirmąją patirtį jau buvo pajutęs aukštojoje mokykloje – studentų mokslinėje draugijoje, dirbo fakulteto SMD pirmininku.
Lietuvos MA Energetikos ir elektrotechnikos, vėliau Fizikinių-techninių energetikos problemų, o dabar Lietuvos energetikos institute prof. A. Šlančiauskas visą laiką dirbo vaisingą mokslinio tyrimo darbą, 1962 m. jis apgynė technikos mokslų kandidato, 1975 m. Baltarusijos TSR MA Šilumos ir masės mainų A. Lykovo institute Minske – technikos mokslų daktaro disertacijas, 1981 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 25 metus jis vadovavo Šiluminio modeliavimo laboratorijai, kurioje sutelkė jauną, darbštų, kūrybingą kolektyvą, sėkmingai dirbantį turbulentinių šilumos mainų srityje, rūpinosi modernios eksperimentinės bazės kūrimu, ypač daug dėmesio skyrė turbulentinių srauto charakteristikų eksperimentinio tyrimo ir matavimo termoanemometrinei aparatūrai.
Iš pradžių A. Šlančiauskas tyrinėjo vamzdžių pluoštų šilumos atidavimą ir pasipriešinimą, nustatė šachmatinių pluoštų šilumos mainus įvairių klampių skysčių srautuose. Eksperimentiškai išnagrinėjo ultragarso elastinių bangų įtaką cilindro, plonų vielelių ir plokščio paviršiaus šilumos mainams, kuri ryški laisvosios konvekcijos sąlygomis.
Turbulentinių šilumos mainų dėsningumus prof. A. Šlančiauskas pradėjo tirti 1962 m. Buvo nustatyta, kad pernešant šilumą lemiamą vaidmenį vaidina klampaus pasluoksnio deformacija. Remiantis gausia eksperimentine medžiaga, buvo išaiškinta, kad šiluma pernešama greičiau nei judesio kiekis, nuodugniai išnagrinėtas pasluoksnis, kaip pagrindinė šiluminė varža prie sienelės. Ištirta srauto laminarizacijos įtaka šilumos mainams esant slėgio gradientui. Nustatytas srauto turbulentiškumo laipsnio, paviršiaus kreivumo poveikis šilumos mainams, kai Prandtlio skaičiai įvairūs. Apibendrinimai atlikti panaudojus pusiauempirinius turbulentinio pernešimo modelius.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prof. A. Šlančiauskas ėmėsi tirti degimo procesus, siekiant efektyviau sudeginti kurą ir sumažinti oro taršą azoto oksidais, smalkėmis ir suodžiais. Ypač daug pastangų buvo skirta geram mazuto, kiek vėliau ir orimulsijos sudeginimui. Sukauptas aerodinamikos ir šilumos mainų žinias jis sėkmingai pritaikė, kuriant naujus degiklius ir juos įdiegiant daugelyje Lietuvoje veikiančių pramoninių katilų bei gerinant deginimo technologijas pramonėje. Pagrindinis dėmesys skiriamas degimo procesų efektyvumo didinimui ir taršos mažinimui. Šie darbai intensyviai plėtojami naujai įkurtoje Degimo procesų laboratorijoje, kuriai prof. A. Šlančiauskas vadovavo nuo 1994 m. Joje sukurta nauja eksperimentinė ir teorinė degimo procesų tyrimų bazė aprūpinta šiuolaikine matavimo aparatūra, analizuojami degimo procesai daugelyje pagrindinių Lietuvos energetikos ir pramonės objektų, sėkmingai kuriami ir diegiami įvairios galios degikliai. Eksperimentiniai ir teoriniai tyrimai atliekami gana vaisingai, ypač įvertinant, kad tai yra nauja profesoriaus ir jo vadovaujamos laboratorijos veiklos sritis. Dabar ypač daug dirbama, pasitelkus ir tarptautinius projektus, atliekami kietųjų atliekų utilizavimo, jų dujofikavimo, vandenilio iš organinio kuro atskyrimo tyrimai.
Prof. A. Šlančiauskas yra serijos „Šiluminė fizika“ trijų monografijų bendraautoris: „Vamzdžių pluoštų šilumos atidavimas skysčio sraute“ (su A. Žukausku ir V. Makarevičiumi, 1968), „Šilumos atidavimas turbulentiniame skysčio sraute“ (su A. Žukausku, 1973) ir „Turbulentinis šilumos pernešimas pasienio sluoksniuose“ (su A. Pedišiumi, 1987). Antroji (1987) ir trečioji (1995) šių monografijų išverstos į anglų kalbą ir leidyklų „Hemisphere Publishing Corporation“ ir „Begell House Inc.“ išleistos JAV. Be to, jis yra kitų trijų knygų bendraautoris. Profesoriui vadovaujant apginta 20 daktaro ir 2 habil. daktaro disertacijos, jo globojami disertacijas rengia vis nauji doktorantai. Prof. skaitė paskaitas bei stažavosi Vokietijos, Olandijos, Anglijos, Portugalijos universitetuose ir mokslo centruose. Jis vienas ir su bendraautoriais paskelbė per 260 mokslinių darbų įvairiuose mokslo žurnaluose, tarptautinių konferencijų, simpoziumų darbuose. Daugelį metų profesorius dirbo instituto disertacijų gynimo tarybose, skaitė paskaitas Kauno technologijos universiteto studentams. Jis su A. Žukausku, V. Makarevičiumi, J. V. Žiugžda 1975 m. Lietuvos TSR Respublikinės mokslo ir technikos premijos už mokslo darbų ciklą „Konvencinių šilumos mainų dėsningumų nustatymas skysčių srautuose“ ir su A. Pedišiumi, A. Žukausku ir V. Katinu už antrąjį 1997 m. darbų ciklą „Turbulentinio šilumos pernešimo, hidrodinamikos ir srauto sukeltų vibracijų energetiniuose įrenginiuose dėsningumų nustatymas“.
Bendradarbiai ir kolegos žavėjosi jo principingumu, fantazijos turtingumu ir minties veržlumu, kai tekdavo spręsti įvairias dalykines problemas, diskutuoti apie meną, literatūrą, teatrą, istoriją ar net globalias ateities vizijas. A. Šlančiausko darbų reikšmė išlieka ypač svarbi nuoširdžiai ir principingai ieškant Lietuvai geriausių energetikos plėtros krypčių, giliai ir visapusiškai sprendžiant aktualias šalies energetikos problemas.
Lietuvos energetikos instituto bendruomenė reiškia nuoširdžiausią užuojautą velionio šeimai ir visiems artimiesiems dėl šios skaudžios netekties.
Atsisveikinti su Anupru Šlančiausku kviečiami 2025 m. sausio 6 d. nuo 12:00 iki 21:00 val. ir 2025 m. sausio 7 d. nuo 8:00 iki 13:00 val. laidojimo namuose „Sielų upė“ adresu Milikonių g. 7B, Kaunas.
Laidojama bus Petrašiūnų kapinėse.