Lietuvoje veikia netoli 100 mažųjų hidroelektrinių, kurių paskirtis – aprūpinti gyventojus elektros energija. Šių dienų kontekste atrodytų, jog tai puikus atsinaujinančios energetikos šaltinis, tiesa? Deja, pastarųjų penkerių metų statistika rodo, kad šie objektai pagamina vos apie 0,6 proc. bendro šalies elektros energijos poreikio, o jų žala aplinkai – milžiniška. Mokslininkų teigimu, hidroelektrinių poveikį aplinkai galima spręsti keliais būdais – modernizavimu arba demontavimu. Kuris iš jų tinkamesnis Lietuvai?
Neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką, hidroelektrinių darbą dalinai nulemia gamtosauginio debito sąvoka, kuri apibrėžia, kad hidroelektrinės turi užtikrinti minimalias žemiau jų esančių ekosistemų gyvavimo sąlygas bei praleisti atitinkamą vandens kiekį – debitą. Tačiau toks reglamentavimas, pasak Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Akstino, neatitinka ilgalaikių Europos Sąjungos tikslų vandenų politikoje.
„Lietuva patenka tarp 12-os šalių narių, į nacionalinius teisės aktus dar neįvedusių ekologinio debito sąvokos, nustatančios optimalų reikalaujamą praleisti vandens kiekį hidroelektrinėse. Didžiausias skirtumas tarp ekologinio ir gamtosauginio debitų yra praleidžiamo vandens kiekio dydis. Kuo daugiau vandens yra praleidžiama, tuo aukštesnis jo lygis ir tuo natūraliai didesnis buveinių, reikalingų atitinkamoms žuvims, plotas“, – aiškina mokslininkas.
Pasak jo, šiai dienai Lietuvos hidroelektrinėse praleidžiamas minimalus vandens kiekis yra tiesiog elementarus statistinis dydis, apskaičiuotas iš daugiametės hidrologinių duomenų eilutės ir tenkina tik minimalius vandens ekosistemų reikalavimus bei neatsižvelgia į jų poreikius.
„Hidroelektrinėms yra leidžiama nudirbti nuo 10 iki 20 cm tvenkinio vandens lygio, kas lemia efektyvesnį turbinų išnaudojimą, tačiau tuo pačiu sukelia dideles žemiau jų esančio vandens lygio pulsacijas. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad į šias pulsacijas – vandens lygio šokinėjimus – žuvys reaguoja labai jautriai ir dėl to degraduoja jų rūšinė sudėtis“, – aiškina mokslininkas.
Tačiau įvesti ekologinio debito sąvoką, anot dr. V. Akstino, nėra taip paprasta.
„Tai turi būti daroma atsižvelgiant į ekosistemų poreikius, o sąvoka formuojama pagal buveinių modeliavimą – daug laiko ir finansinių sąnaudų reikalaujantį procesą. Visgi mažais žingsneliais judame link to – dauguma mūsų pateiktų rekomendacijų jau yra Aplinkos ministerijoje, todėl manau, kad per kelerius metus tie klausimai spręsis ir prieisime prie ekologinio debito sąvokos“, – tikina pašnekovas.
Siekiant hidroelektrinių kuriamos naudos ir daromo poveikio aplinkai balanso, be ekologinio debito sąvokos įvedimo, pasak dr. V. Akstino, hidroelektrinėse būtina bandyti maksimaliai išlaikyti hidrologinį prietakos režimą – procesą, kai hidroelektrinė pro turbinas praleidžia tiek pat vandens, kiek jo atiteka į tvenkinį.
„Deja, Šiandien didelėje dalyje Lietuvoje veikiančių hidroelektrinių yra instaliuotos per didelės galios turbinos, palyginti su joms nustatytu gamtosauginiu debitu. Dėl to norint efektyviai jas išnaudoti tvenkinyje, neišvengiamai reikia kaupti perteklinį vandenį, kad vienu metu galima būtų atidaryti sklendes ir išsukti turbinas. Tačiau toks procesas sukelia vandens lygio pokyčius, pulsacijas, dėl kurių prastėja hidrologinės sąlygos vandens bioįvairovei, žūsta ištisos ekosistemos. Kad tai nesitęstų, būtina modernizuoti hidroelektrinių turbinas“, – teigia mokslininkas.
Įgyvendinus minėtas priemones, pašnekovo teigimu, iš dalies pavyktų sumažinti hidroelektrinių poveikį gamtai – stabilizuotųsi erozijos ir akumuliacijos procesai, padidėtų buveinių kiekiai, pagerėtų žuvų rūšinė sudėtis, išaugtų jų populiacija. Visgi ilgesnėje perspektyvoje, hidroelektrinių ir jų užtvankų demontavimas, pasak jo, yra beveik neišvengiamas.
„Jei kalbame apie veikiančias, savininkus turinčias hidroelektrines, tai infrastruktūra yra pakankamai išvystyta, todėl imti ir ją griauti būtų pats impulsyviausias sprendimas. Tačiau ne paslaptis, kad ateityje, kai didžioji dalis užtvankų taps kritinės būklės, ES pozicija aiški – tokias užtvankas bus privaloma demontuoti. Todėl dar šiandien reikia ieškoti kompromiso tarp naudos hidroenergetikams ir ekosistemų poreikio“, – teigia dr. V. Akstinas.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/uzsakomasis-turinys/padovanok-zuvims-atostogas/ka-daryti-su-hidroelektrinemis-lietuvoje-elektros-pagamina-trupinius-o-zala-aplinkai-milziniska-93363741
